Vaiva

Perkūnas mylėjo Vaivą, kuri buvo labai graži, mokėjo gražias juostas austi. Straublys gražiai dainavo ir švilpė. Vaiva mėgo klausytis jo dainų. Pamilo ir patį Straublį ir išaudė jam tokią juostą, kurios dar niekam nebuvo išaudusi.

Perkūnas, kol Vaiva audė juostą, įsimylėjo ją ir pasipiršo. Tėvai, bijodami Perkūno, sutiko. Liūdna buvo Vaivai Perkūno dvare, nutarė ji aplankyti tėvus. Eidama mišku, sutiko Straublį ir jam padovanojo juostą.

Sužinojęs tai Perkūnas sudaužė gintaro rūmus, užmušė Vaivą ir ilgai ieškojo Straublio, kad ir jį nužudytų. Kai Perkūnas nutilsta, nuvargsta besivydamas Straublį, atsisėda kur pailsėti, Straublys ištiesia savo juostą ir verkia, Vaivą minėdamas.

Kai tik pamato Perkūnas, tuoj trinktelna, suūžia, sugriaudžia ir vėl veja Straublį. Tai todėl, kai tik Straublio juostą pamatai, žinok – neužilgo ir Perkūnas sugriaus.

Originalo autorius: Ipolitas Užkurnys

Kopijos autorius: Mindaugas Jakučionis