Lapinas

V. Krėvei rūpėjo ne tiek išorinė žmogaus buitis ir socialiniai reiškiniai, kiek jo psichologija, vidaus pasaulis, mąstysena, moraliniai principai, gėrio ir grožio supratimas.

Poetiškiausiai V. Krėvė vaizdavo senius ir vaikus. Vienas iš jų – skerdžius Lapinas. Tai natūralios prigimties žmogus, pasaulio nesugadinta asmenybė, labai artimas gamtai. Kaip ir kiekvienas dzūkas jis savo gyvenimo neįsivaizdavo be miško: „Kaip gali būti gera, kur nėra miško! Be miško skursta žmogus“.

Savo gyvenimą jis sieja su Grainio liepa – kol liepa gyvuos, tol gyvena ir skerdžius. Nukirtus liepą, jis suserga ir miršta iš širdgėlos. Lapino paveikslas – turtingas ir spalvingas liaudies žmogaus charakteris, turįs gilios filosofinės prasmės.

Originalo autorius: Ipolitas Užkurnys

Kopijos autorius: Mindaugas Jakučionis