Šarūnas

Šarūnas – V. Krėvės dramos herojus, valinga ir stipri asmenybė, Lietuvos pilies valdovas. Tai niūrus ir vienišas žmogus, nuskriaustas likimo, nepažinęs meilės, jis pats neišmoko mylėti. Gamta, pagailėjusi jam gražios išvaizdos, suteikė valią, energiją, karštą ir impulsyvų temperamentą. Šarūnas meta iššūkį ir žmonėms, ir dievams – „Ne aš likimo vergas, bet likimas turi man vergu tapti“.

Šarūnas trokšta žygių, siekia savo asmenybės išskirtinumo: „Aš noriu kažko rimtesnio, įdomesnio, žymesnio, negu tai, ką visi daro pasaulyje. Gyventi neverta, jei praeiti turiu miglotu šešėliu per pasaulį, kaip praeina visi“. „Aš audros noriu, garsių žygių“. Šarūnas siekia suvienyti Dainavą, tapti jos valdovu. Siekdamas tikslo, nesiskaito su priemonėmis. Dainavą jis suvienija ir atremia kryžiuočius.

Šarūno paveikslu V. Krėvė aukština pilnavertį gyvenimą – nors trumpą, bet ne rusenantį, o degantį – „Geriau metus ereliu skraidyti, negu trisdešimt metų mėšlu dūlėti“. Šarūnas žūva, bet savo idėjomis, veikla užkrečia kitus. Jo likimas patvirtina vieną svarbų, humanistinį principą – žmogus niekada nebus laimingas, jei galvos tik apie save, jei siekdamas savo tikslų vers nekaltai kentėti kitus.

Originalo autorius: Ipolitas Užkurnys

Kopijos autorius: Artūras Zienka